Sėkmės istorijos

„Ne kiekvienas gali būti treneriu. Reikia nuo vaikystės turėti gyslelę sportui“, - Airijoje dirbanti grupinių ir asmeninių treniruočių instruktorė Joana Malakauskienė

Nuo mažumės buvau aktyvi. Šešerių pradėjau lankyti pramoginius šokius, kiek vėliau – gimnastikos užsiėmimus. Gimnastika išugdė įprotį stengtis tol, kol pavyks padaryti pratimą, judesį ar kompoziciją taip, kaip reikia, geriausiai, kaip tik galiu. Dar patiko aerobika, šokiai. Mokydamasi mokykloje nebeturėjau galimybės lankyti pramoginių šokių, nes gyvenau už miesto. Suaugusi pati mokiausi šokio meno – MTV klipus įrašinėdavau į vaizdo kasetę, sulėtinus tempą žiūrėdavau, analizuodavau judesius. Vėliau sukūriau merginų grupelę ir šokius statėme kartu.

Į pirmą konvenciją – 12 klasėje
Didelę įtaką mano pasirinkimui padarė kūno kultūros mokytoja, „Aeromix“ įkūrėja, trenerė Renata Leganovič. Jau sunku tiksliai prisiminti, bet, atrodo, kad būtent jai pradėjus dirbti, mokykloje atsirado aerobikos užsiėmimai merginoms, sporto renginiai. Man dažniau nei bendramokslėms tekdavo vesti apšilimą ar aerobiką, o besimokant 12-oje klasėje Renata pakvietė į pirmąją fitneso konvenciją.

„Aeromix“ organizuotas Sergėjaus Pavliuko stepo, aerobikos ir jėgos treniruočių pradmenų seminaras 2005-aisiais buvo labai sėkmingas, o vos po kelių mėnesių sulaukiau skambučio su darbo pasiūlymu. Tuomet veikusiame „Zebra“ sporto klube pradėjau vesti stepo, aerobikos ir kūno dizaino treniruotes. Tai buvo didžiausių išbandymų laikotarpis – reikėjo išgyventi apkalbas, kritiką. Labai džiaugiuosi, kad mane supo profesionalūs treneriai, iš kurių daug išmokau. Po metų jau dirbau keliose vietose – vedžiau treniruotes sporto klubuose „Zebra“, „Impuls“, „Fit Life“. Beveik kasmet dalyvavau „Aeromix“ seminaruose ir kituose renginiuose. Mano nuomone, tai geriausia fitneso mokykla Lietuvoje, pritraukusi geriausius dėstytojus. Visa komanda, lektoriai, o ypač įkūrėjos Renata ir Natalija, visuomet pasirengusios padėti, atsako į visus iškilusius klausimus ar abejones ne tik renginių, mokymų metu. Esu išbandžiusi ne vieną fitneso mokyklą užsienyje, bet dėl puikios organizacijos, punktualumo, sklandžių, informatyvių, aktualių mokymų iki šiol seku seminarų kalendorių ir skraidau į seminarus Lietuvoje, nors jau ne vienus metus gyvenu Airijoje.

Mintyse choreografijas kūriau net per geografijos paskaitas
Pirmosiose konvencijose matyti energingi ir užvedantys publiką profesionalai, itin meistriškai vedę treniruotes, subūrę minią sekėjų, įkvėpė stengtis ir tapti viena iš jų. Norėjau išmokti taisyklingai atlikti pratimus, įsigilinti į metodikų esmę. Tada nė nenutuokiau, kaip man seksis, ar patiks, tačiau žvelgiant atgal tampa aišku, kad tai buvo vienas svarbiausių mano gyvenimo žingsnių.

Trenerės veikla į mano gyvenimą atėjo lyg atsitiktinai – sportavau, mokiausi, tobulėjau, bet neplanavau visa galva panirti į fitnesą. Kai pradėjau vesti pirmąsias treniruotes, universitete studijavau geografiją, vėliau baigiau turizmo vadybos bei gidų kursus, tad ateitį siejau su rekreacija. Vis tik paskaitų metu mintyse kūriau choreografijas treniruotėms, šokiams, maliau kojomis po suolu – tai buvo ženklas, kad nesvarbu, kokį darbą dirbsiu, sporto nemesiu.

Su vyru išvykus gyventi į Airiją per krizę įsidarbinti nebuvo paprasta. Likimas nuvedė į veiklą, kurią labiausiai mylėjau – fitnesą.

Airiai sunkiau priima naujoves – reikėjo rasti savo nišą
Prieš aštuonerius metus trenerių lygis Lietuvoje ir Airijoje labai skyrėsi. Visuomenė čia nereikli, gana konservatyvi. Airiai sunkiai priima naujoves, ypač tokias, kurios verčia paprakaituoti. Mažai dėmesio skiriama trenerių išsilavinimui. Fitneso instruktoriai stengiasi suteikti klientams tai, ko jie nori, užuot edukavę, bandę sudominti naujais metodais. Populiarių treniruočių mados bangos ateina ir greitai nuslūgsta. Tačiau iš airių galėtume pasimokyti šiltumo, bendradarbiavimo, vienas kito palaikymo. Lietuvoje dažnai nedrąsu paprašyti kito trenerio pagalbos ar patarimo, visi mėgsta konkuruoti, bando būti geresni vienas už kitą. Netaikau niekam asmeniškai, bet tikiu, kad ne aš viena jaučiu tą. Tai turi savų pliusų – itin aukštas trenerių ir fitneso, aerobikos užsiėmimų lankytojų lygis, stipri konkurencija Lietuvoje skatino prisitaikyti prie situacijos ir ne tik išlikti rinkoje, bet ir augti, stengtis, tobulėti.

Klientų pažanga atperka viską ir skatina judėti į priekį, įkvepia stengtis toliau. Vos atvykus į Airiją atrodė, kad ir ką bedaryčiau, atsimušu lyg į sieną. Po truputį radau savo nišą, užsiauginau klientus ir supratau, kad galiu pakeisti žmonių požiūrį į aerobiką. Didžiausias atpildas, kai grupė, pradėjusi nuo elementarios, paprasčiausios choreografijos išauga į komandą, kuri geba atlikti sudėtingiausius triukus.

Kuo ilgiau esi sporto srityje, kuo ilgiau treniruoji, tuo daugiau ryšių užmezgi, prasideda glaudus, tvarus bendradarbiavimas su kitais treneriais ir atsiveria vis daugiau durų. Suvokimas, kad viską darei teisingai, kad eini savo keliu taip pat motyvuoja. Šiuo metu labiausiai džiugina užsienio trenerių ir fitneso mokyklų susidomėjimas mano veikla, kūryba. Tai verčia stengtis dar labiau ir siekti aukštumų šioje srityje.

Svarbiausia, ne ką galiu aš, o ką gali mano klientai
Viską darau su didele meile, stengiuosi, kad mano užsiėmimuose nestigtų įvairovės, ieškau naujovių, stengiuosi sudominti. Darau viską, kad užsiėmimas būtų įveikiamas lankytojams – nedemonstruoju, kiek aš galiu padaryti, visad pagalvoju, ar į treniruotę atėjęs žmogus sugebės atlikti mano siūlomus pratimus. Tačiau atsipalaiduoti neleidžiu nei sau, nei klientams – spaudžiu, motyvuoju ir atiduodu tiek energijos, kiek jaučiu esant reikalinga tam, kad ir jie išspaustų iš savęs daugiau nei mano galintys. Visuomet būnu savimi – nesistengiu meilikauti ar laidyti juokelių. Kartais jie padeda, bet mano būdas kiek kitoks. Daugiausiai dėmesio skiriu pratimų technikai, taisyklingam atlikimui ir pilnam atsidavimui tam, ką tuo metu darau.

Nors grįžtamasis ryšys, padėkos, klientų pažanga džiugina, šis darbas atneša ir daug iššūkių. Jei esi grupinių treniruočių treneris, privalai susitaikyti su tuo, kad kritika – neišvengiama. Visiems neįtiksi. Stengiuosi įvertinti pastabas sveiku protu ir atsirinkti, kas yra tobulėti skatinantys, taiklūs, geranoriški komentarai, o kur slepiasi pavydas. Visiems linkiu neišsigąsti pirmų nemalonių kalbų, nusivylimo, kritikos, nepabėgti, o pažiūrėti tiesai į akis, susidėlioti viską į lentynėles ir pasistengti, kad ateity kritika virstų pagyrimais.

Šiuo metu dirbu pilnu etatu viename didžiausių Airijos sporto klubų – „Planet Health Limerick“. Daugiausia dirbu salėje – prižiūriu klientus, sudarau treniruočių programas, vedu stepo, funkcines, piloksingo (bokso ir pilateso kombinacija), pilateso, vandens, stacionarių dviračių (spin), „Bootcamp“ treniruotes. Taip pat dirbu didžiausioje Limeriko universiteto sporto arenoje, ten vedu kelis fitneso užsiėmimus per savaitę, aplinkiniuose sporto klubuose vedu privačias treniruotes.

Ne kiekvienas gali tapti treneriu
Labiausiai mėgstu ir daugiausia vedu stepo, pilateso ir funkcines treniruotes. Nėra geresnio jausmo nei matyti besišypsančius žmones po treniruotės, girdėti, kad klientai puikiai jaučiasi, o valanda pralėkė kaip minutė. Mano tikslas – dalintis savo energija, užkrėsti žmones sveiku, aktyviu gyvenimo būdu ir padėti tapti laimingais. Kai tai pavyksta, gerėja ir mano savijauta, ir motyvacija.

Ne kiekvienas gali tapti treneriu. Visi mano pažįstami treneriai pradėjo nuo mažų žingsnelių. Kartais iš šalies atrodo, kad užtenka talento ir aplanko sėkmė, iš patirties galiu patikinti, kad tai netiesa. Žinau, kiek įdėjau darbo, kiek duobių grindyse ištrepsėta, kiek eksperimentuota tam, kad tapčiau vis geresne trenere. Norėtųsi būti puikiai, bet tai kolkas vienas iš mano tikslų. Jei turi viziją, ja tiki – viskas įmanoma, tačiau, kad ir kokį darbą pasirinksi, norint rezultatų, reikia daug dirbti. Esu perfekcionistė, tad manau, jog tiesiog „iš oro“ nusprendus tapti treneriu, nepabandžius nueiti į sporto salę ar grupines treniruotes – nieko nebus. Reikia nuo vaikystės turėti gyslelę sportui. Net mano pomėgiai susiję su sportu – esu adrenalino fanatikė, mėgstu snieglentes, o persikrausčiusi į Airiją pradėjau mokytis banglenčių sporto.

Endorfinai liejasi per kraštus
Ši veikla suteikia galimybę bendrauti su skirtingais žmonėmis, keliauti po skirtingas konvencijas, susipažinti su skirtingų kultūrų žmonėmis, pamatyti daug gražių pasaulio kampelių, išmokti, pasisemti kažko naujo, bet trenerio darbas nelengvas, jame yra daug nematomo pasiruošimo renkant muziką, pratimus, planuojant treniruotes.

Mano sėkmės raktas – tikėjimas tuo, ką darau, ir aistra mano darbui. Sportas ir aktyvus gyvenimo būdas suteikia daug džiaugsmo – endorfinai liejasi per kraštus. Judėjimas padeda išvengti depresijos ir atsikratyti blogų emocijų. Be to – sportas visus jaunina mažiausiai 10 metų, nes tai kone vienintelis veiksmingas būdas išlaikyti dailias formas ir sveikai atrodantį kūną. Tačiau visad akcentuoju, kad labai svarbu išlaikyti balansą, nepersistengti. Jei koncentruosimės tik į kūną, pamiršdami dvasinius poreikius, asmenybės tobulėjimą – nieko gero nebus.

„Pradėjusi dirbti mokykloje subūriau kelis šokių kolektyvus. Joana buvo viena iš pirmųjų mano mokinių, kuri ne tik sėkmingai šoko, bet ir kurdavo šokius, – prisimena viena iš „Aeromix“ įkūrėjų Renata Leganovič. – Iš karto pastebėjau jos talentą, tad nieko nelaukdama pastūmėjau link aerobikos trenerės profesijos. Ji nuėjo labai sunkų kelią, atlaikė didžiulę konkurenciją, nesėkmes, tačiau visada mačiau didelį jos užsispyrimą bei tikėjimą tuo, ką daro. Šiandien žaviuosi nepriekaištinga jos judesių technika, profesionalia metodika, savitu žvilgsniu į treniruotes, aktyvumu lig šiol dalyvaujant seminaruose. Jos istorija ypatinga ir dar kartą įrodanti, kad nėra gyvenime neįmanomų dalykų, jeigu tikslingai ir su atsidavimu judėsi tikslo link. Pagirtina, kad svetimoje šalyje, Airijoje, ji sugebėjo įsitvirtinti. Šiandien Joana mėgaujasi tuo, ką daro, o aš mėgaujuosi jos sėkme!“